Skip to content
Sekite mus Facebook'e!
Kai kalendorius rodo rugpjūtį, o saulė leidžiasi vis ankščiau, kažkur širdies gilumoje sugrįžta prisiminimai apie vaikystę kaime. Rugpjūtis – tai ne tik paskutinis vasaros mėnuo, bet ir savotiškas laiko vartai, kuriuose susitinka gamtos brandumas, vaikų laisvė ir tylus atsisveikinimas su vasara.
Rytas su rasa
Rugpjūčio rytai kaime prasidėdavo anksti – dažnai dar su rūku. Pro langą skverbėsi šviesūs, minkšti saulės spinduliai, o iš kiemo atsklisdavo gaidžio giedojimas, šuns lojaimas ar tolimas traktoriaus burzgimas. Basomis per šlapią žolę – tiesiai į daržą, kur šiltuose agurkų lapuose jau tūnodavo šliužai, o pernokę pomidorai kvepėjo taip stipriai, kad norėjosi valgyti juos su druska tiesiai nuo krūmo.
Dienos tarp pievų ir upės
Dienos bėgdavo laukais. Su šiaudų skrybėle, stiklainiu gervuogėms ir niekur neskubančia vaikystės laisve. Kopėme į seną obelį, slėpėmės aukštuose javai, braidėme per žydinčias pievas, kur bitės sklandė lyg ore kabančios natos. Upėje – gaivinantis šaltis, skaidrus vanduo, sliekai ant kabliuko ir šauksmas „traukiu karosą!“.
Buvo dienų, kai senelė mojuodavo iš balkio su skarele rankoje – kviesdavo pietų. Garuojančios bulvės su krapais, šaltibarščiai iš tik ką ištrauktų burokėlių, ir pienas – šviežias, dar šiltas. Nieko nereikėjo daugiau.
Vakaro stebuklai
Vakare rugpjūčio dangus būdavo pilnas paslapčių – žvaigždės krisdavo viena po kitos, o mes gulėdavome ant pledo laukuose ir skaičiuodavome norus. Vyresnieji pasakodavo apie Paukščių taką, apie senus laikus, apie tai, kaip kadaise rugiai buvo aukštesni už žmogų. O jei pasisekdavo – išgirsdavome lapių kauksmą toli miškuose.
Vakaro rasa vėl sugrįždavo, apgaubdama kiemą, ir mudu – pavargę, purvinais keliais, bet laimingi – lėtai grįždavome į trobą. Uodai zyzė, o troboje kvepėjo mėtomis ir linų sėmenų aliejumi.
Tylus išėjimas
Rugpjūtis kaime niekada neturėjo ryškaus finalo. Tiesiog vieną rytą pastebėdavai, kad obelys jau barsto pirmuosius obuolius. Kad naktys tapo vėsesnės, o močiutė jau mezga vilnones kojines. Kad į kiemą grįžo mokyklinis kuprinės šešėlis.
Bet visa tai neatrodė liūdna. Greičiau – kaip pažadas, kad visa tai grįš. Kad kiti metai vėl atneš rugpjūtį, o su juo – dar vieną vaikystės dieną. Gal šiek tiek kitokią, bet vis tiek savą.
Pabaigai
Vaikystės rugpjūtis kaime – tai ne tik laiko atkarpa. Tai būsena. Kvapas. Garsas. Tai neparašytas laiškas iš lauko gėlių, seno šulinio, nugriebto pieno ir rėksmingų gaidžių. Ir nors mes užaugame, išeiname į miestus, į darbus, į skubėjimą – rugpjūčio prisiminimai lieka mumyse lyg vyšnių uogienė stiklainyje: saldūs, paprasti, tikri.
