Skip to content
Sekite mus Facebook'e!
Šviežia mėsa – tai ne tik skanus, bet ir vertingas maisto produktas, kupinas baltymų, geležies ir kitų organizmui reikalingų medžiagų. Tačiau jos laikymas kelia daug iššūkių. Net ir šiandien, kai turime šaldytuvus, šaldiklius, vakuumavimo įrankius ar specialias pakuotes, išlaikyti mėsą tikrai šviežią ilgiau nei kelias dienas – sudėtinga užduotis. O ką jau kalbėti apie laikus, kai nebuvo nei šaldytuvų, nei konservantų. Vis dėlto mūsų protėviai sugebėdavo puikiai išsaugoti mėsą ne tik kelias dienas, bet net savaites ar mėnesius. Ir tai darydavo natūraliais, aplinkai ir žmogaus organizmui draugiškais būdais.
Šiandien vis labiau atsigręžiame į natūralius sprendimus – tiek sveikatos, tiek maisto kokybės klausimais. Todėl verta prisiminti senolių išmintį, kaip be chemijos ir elektros prailginti mėsos šviežumą. Šie metodai ne tik veikia, bet ir padeda išsaugoti tikrą, natūralų mėsos skonį.
Laikymas rūsyje ar šaltame vandenyje
Vienas seniausių būdų – laikyti mėsą šaltame rūsyje, o jei jo nėra – statinėje ar kibire su šaltu šaltinio ar šulnio vandeniu. Vanduo turi būti žvarbus ir nuolat atsinaujinantis. Mėsą reikėjo sandariai suvynioti į drobės ar lininius audinius, kad vanduo nepasiektų tiesiogiai. Tokiu būdu mėsa galėdavo išlikti šviežia net keletą dienų, ypač jei vanduo buvo keičiamas kasdien.
Sūdymas – vienas veiksmingiausių konservavimo būdų
Senas ir labai patikimas būdas išlaikyti mėsą šviežią – sūdymas. Mūsų senoliai puikiai žinojo, kad druska ne tik suteikia skoniui stiprumo, bet ir puikiai stabdo mikroorganizmų dauginimąsi. Mėsa būdavo trinama gausia druskos doze ir laikoma mediniuose induose ar molinėse statinaitėse. Kartais papildomai naudotas ir česnakas, pipirai, lauro lapai – ne tik skonio pagerinimui, bet ir papildomai apsaugai nuo gedimo. Sūdyta mėsa išsilaikydavo ilgai, ypač jei laikoma vėsioje patalpoje.
Laikymas piene arba pasukose
Kitas mažiau žinomas, bet senovėje naudotas būdas – mėsos laikymas piene ar pasukose. Ypač tai taikoma jautienai ir avienai. Rūgštesnė terpė apsaugo mėsą nuo gedimo, o pienas ar pasukos šiek tiek suminkština audinius. Mėsa įstatoma į molinį indą, užpilama pasukomis ar pienu, o indas laikomas rūsyje ar kitoje vėsioje vietoje. Šis metodas veiksmingas trumpalaikiam išlaikymui – iki trijų parų.
Apvoliojimas medaus sluoksnyje
Mažai kam žinoma, kad medus senovėje buvo ne tik saldiklis, bet ir konservantas. Dėl savo antibakterinių savybių jis naudotas ne tik žaizdoms gydyti, bet ir mėsai išsaugoti. Nedidelis mėsos gabalas aptepamas storu natūralaus medaus sluoksniu ir sandariai įvyniojamas į drobę. Medus sudaro hermetinę aplinką, neleidžia daugintis bakterijoms ir puikiai išlaiko drėgmę. Taip laikoma mėsa net ir be šaldymo išsilaiko 2–4 dienas be jokio gedimo požymio.
Rūkymas – seniausia apsaugos nuo gedimo forma
Rūkyta mėsa nuo seniausių laikų buvo laikoma vertingiausiu atsargų šaltiniu. Rūkymas ne tik suteikia ypatingą skonį, bet ir pašalina bakterijų veikimą. Senoliai rūkydavo mėsą lėtai, dienų dienas, naudodami vyšnios, obels ar alksnio malkas. Mėsa įgyja dūmų kvapą ir tampa atsparesnė aplinkos poveikiui. Tokia mėsa gali būti laikoma net mėnesiais, ypač jei dar laikoma sausoje ir vėsioje vietoje.
Laikymas svieste arba taukuose
Labai įdomus būdas, kurį taikė mūsų protėviai – virtos ar keptos mėsos laikymas kiauliniu taukuose ar svieste. Mėsos gabalai buvo apskrudinami ar apverčiami keptuvėje, tuomet sudedami į molinius indus ir užpilami ištirpintais taukais arba sviestu. Taukai sustingdavo ir visiškai uždengdavo mėsą, nepalikdami deguonies patekimo. Tokiu būdu mėsa galėdavo stovėti kelias savaites ar net ilgiau. Tai primena šiandieninį konservavimą, bet be chemijos ar skardinių.
Žolelių ir augalų antibakterinė galia
Lietuvoje nuo seno naudoti natūralūs augalai, kurie padėdavo stabdyti gedimą. Vienas tokių – krienų lapai, kuriais būdavo užklojama mėsa. Krienų lapai neleidžia daugintis bakterijoms ir ilgiau palaiko mėsos šviežumą. Taip pat naudoti česnako galvutės, svogūnų laiškai, pelargonijos lapai – visa tai ne tik apsaugojo mėsą, bet ir prisotindavo ją subtiliais aromatais.
Vietoj plastiko – moliniai, stikliniai ir lininiu audeklu dengti indai
Laikant mėsą, svarbu ne tik tai, kaip ji konservuojama, bet ir kur. Senoliai niekuomet nelaikė mėsos plastikiniuose maišeliuose ar hermetiškuose konteineriuose, nes tai sukeldavo puvimą. Jie rinkosi natūralias medžiagas – molinius puodus, stiklo stiklainius, lininius audeklus. Šios medžiagos leido mėsai „kvėpuoti“, bet kartu apsaugojo ją nuo tiesioginio aplinkos poveikio.
Trumpalaikis konservavimas actu ar vynu
Dar vienas būdas – mėsos apšlakstymas natūraliu obuolių actu ar sausuoju vynu. Rūgšti terpė slopina mikroorganizmų augimą ir tam tikrą laiką apsaugo mėsą nuo sugedimo. Šis būdas ypač tinka, jei planuojate kepti mėsą per artimiausias dienas – actas ar vynas tuo pačiu ją ir suminkština.
Švaros ir tvarkos svarba
Senoliai labai rūpinosi tvarka – mėsa visada buvo pjaunama švarioje aplinkoje, su nuplautais įrankiais, ir kuo greičiau dedama į laikymo vietą. Tai viena svarbiausių sąlygų, jei norime išlaikyti šviežumą. Net ir naudojant geriausias priemones, bet aplaidžiai elgiantis su higiena – rezultato nebus.
