Skip to content
Sekite mus Facebook'e!
Kriaušės – vieni seniausių ir mylimiausių vaismedžių Lietuvoje. Jų saldūs, sultingi vaisiai ne tik puošia stalą, bet ir puikiai tinka uogienėms, kompotams ar džiovinimui. Tačiau norint, kad derlius būtų ne tik gražus, bet ir gausus, būtina kriaušėms skirti reikiamą dėmesį ištisus metus. Svarbiausi šios priežiūros aspektai – tinkamas genėjimas, laistymas, apsauga nuo ligų ir žinoma – tikslingas tręšimas.
Kriaušės poreikiai ir vietos pasirinkimas
Kriaušės mėgsta šiltą, saulėtą vietą, apsaugotą nuo stiprių vėjų. Šie medžiai geriausiai auga lengvo priemolio ar priesmėlio dirvose, kuriose nestovi vanduo, tačiau yra pakankamai drėgmės. Jei dirva sunki ir molinga, reikėtų pasirūpinti geru drenažu arba sodinti į pakeltas lysves ar kalveles.
Kriaušės nemėgsta rūgščios dirvos, todėl pavasarį arba rudenį, jei reikia, ją būtina kalkinti. Optimalus pH – apie 6,5–7. Be to, verta atminti, kad kriaušės žydi gana anksti, tad šalnų pažeidžiamos žiedų užuomazgos gali visiškai sunaikinti būsimą derlių. Dėl to svarbu pasirinkti vietą, kur neatslenka šaltas oras – tai gali būti šlaitas ar netoli pastato esanti saulėta vieta.
Genėjimas ir formavimas – tvirto medžio ir vaisių gausos pagrindas
Pirmieji dveji–treji metai po sodinimo labai svarbūs kriaušės lajos formavimui. Iš pradžių pasirenkamas vienas pagrindinis kamienas ir 3–5 šoninės šakos, kurios formuoja pirmą aukštą. Kitais metais ugdomos likusios šakos.
Vėliau, kasmet ankstyvą pavasarį atliekamas genėjimas, kurio tikslas – pašalinti sausas, ligotas, į vidų augančias ar viena kitą dengiančias šakas. Tai leidžia medžiui išlaikyti gerą formą, pagerina apšvietimą ir oro cirkuliaciją, kas sumažina ligų riziką.
Rudenį galima atlikti švelnų sanitarinį genėjimą – pašalinti nulūžusias ar pažeistas šakas, tačiau intensyvaus genėjimo šiuo metu reikėtų vengti.
Laistymas – ypač svarbus jaunam medeliui ir vaisių augimo metu
Nors suaugusios kriaušės pakankamai atsparios sausroms, jų jauni daigai reikalauja reguliaraus laistymo, ypač pirmaisiais dvejais metais. Be to, intensyvaus vaisių augimo metu (birželio–liepos mėnesiais) net ir suaugę medžiai gali nukentėti nuo drėgmės trūkumo.
Geriausia laistyti retai, bet gausiai – kad drėgmė pasiektų gilesnius šaknų sluoksnius. Negalima kriaušių laistyti paviršutiniškai ir dažnai, nes tai skatina šaknų augimą viršutiniuose dirvos sluoksniuose, dėl ko medis tampa jautresnis sausrai.
Ligos ir kenkėjai – laiku pastebėkite pavojų
Viena iš dažniausių kriaušių problemų – rauplės. Ši grybinė liga sukelia tamsias dėmes ant lapų ir vaisių, kurie dažnai deformuojasi. Kiti dažni pavojai – lapų gūžės, kriaušinės blakutės, vaisėdžiai.
Geriausia apsauga – prevencija. Tai reiškia:
- reguliarus kritusių lapų ir vaisių surinkimas bei sunaikinimas,
- tinkamas genėjimas ir vainiko vėdinimas,
- vario ar sieros pagrindu pagamintos natūralios priemonės ankstyvą pavasarį ir rudenį,
- augalų purškimas dilgėlių, česnakų ar pelyno ištraukomis.
Kriaušės tręšimas – subalansuota mityba visus metus
Tinkamos trąšos – tai viena svarbiausių sėkmingo derliaus sąlygų. Kriaušės turi specifinių poreikių, kurie keičiasi pagal metų laiką ir medžio amžių.
Pavasaris – žadintojas
Pavasarį kriaušėms reikia azoto, kad jos sėkmingai pradėtų vegetaciją ir išaugintų pakankamai žaliosios masės.
- Galima naudoti azoto trąšas (amonio salietrą, karbamidą) – saikingai, kad neišprovokuotumėte per didelio augimo lapuose vaisių sąskaita.
- Puikus pasirinkimas – perpuvęs mėšlas arba kompostas, kurie ne tik suteikia maistinių medžiagų, bet ir pagerina dirvos struktūrą.
Vasara – vaisių stiprinimo metas
Vaisiams formuotis ir nokti reikalingi kalis bei fosforas.
- Galima naudoti pelenus – tai puikus kalio šaltinis.
- Tinka ir ekologiški skysti tirpalai, pvz., dilgėlių ar kiaulpienių ištrauka, papildyta medžio pelenais.
- Per žydėjimą ar vaisių mezgimo pradžioje naudokite kalio-fosforo trąšas, kurios stiprina vaisius ir padeda jiems augti saldiems ir sultingiems.
Ruduo – pasiruošimas žiemai
Po derliaus nuėmimo būtina atkurti medžio jėgas.
- Galima naudoti kompleksines rudens trąšas be azoto, bet su kaliu ir magniu – šios medžiagos stiprina šaknis, ruošia medį žiemai.
- Rudenį galima papildomai tręšti perpuvusiu mėšlu arba kompostu, lengvai įterpiant jį į dirvos paviršių aplink šaknis.
| Sezonas | Reikalingos medžiagos | Trąšų rūšys | Tikslas |
|---|---|---|---|
| Pavasaris | Azotas, humusas | Mėšlas, kompostas, karbamidas | Skatinti ūglių ir lapų augimą |
| Vasaros pradžia | Fosforas, kalis | Pelenai, fosforo-kalio mišiniai | Vaisių mezgimas ir vystymasis |
| Vasara | Kalis, mikroelementai | Dilgėlių ir pelenų ištraukos | Skonio gerinimas, saldumas, tvirtumas |
| Ruduo | Kalis, magnis | Rudens trąšos be azoto | Medžio stiprinimas prieš žiemą |
Papildomos priežiūros gudrybės
- Norėdami pritraukti apdulkintojus, sodinkite šalia medaus augalų – medingų gėlių, tokių kaip agurklių ar vaistinių melisų.
- Pavasarį prieš žydėjimą galima purkšti boro tirpalu – tai pagerina žiedų kokybę ir vaisių užmezgimą.
- Nepamirškite mulčiuoti – mulčias saugo dirvą nuo perdžiūvimo ir staigių temperatūros svyravimų, o kartu lėtai skaidosi ir maitina dirvą.
Kriaušės – dėkingi, bet išrankūs medžiai. Norint sulaukti gausaus, skanaus ir sveiko derliaus, svarbu visus metus stebėti medžio būklę, laiku reaguoti į kenkėjus, subalansuotai tręšti ir palaikyti dirvos gyvybingumą. Kruopštumas, pastovumas ir meilė gamtai – tai trys pagrindiniai ramsčiai, ant kurių laikosi geros kriaušės sėkmė. Jei laikysitės šių principų, jūsų sodas kiekvieną vasarą apdovanos ne tik skaniais, bet ir dailiais vaisiais.
