Kodėl vieni vaikai užauga gerbdami savo tėvus, o kiti – ne? Esmė ne auklėjime.

Sekite mus Facebook'e!

Anksčiau ar vėliau žmogus užduoda sau skaudų klausimą: kodėl manęs negerbia? Apie tai galvoja žmonos, gyvenančios pagal vyro taisykles, darbuotojai, kurių darbas lieka nepastebėtas, tėvai, vaikai, seserys, broliai…

Ir atrodo, kad paaiškinimas akivaizdus: tokie laikai, ir žmonės pasikeitė. Visi skuba, tampa grubūs, bejausmiai. Įprasta užuojauta, geri žodžiai, dėmesys – atrodo, tapo praeitimi, likusia tik knygų puslapiuose ar senuose filmuose.

Neseniai prie manęs priėjo labai nusiminusi pagyvenusi kaimynė. Ji paklausė:

– Kodėl, jūsų manymu, mano suaugę vaikai manęs negerbia?

Ir ji pradėjo prisiminti savo gyvenimą:

– Nelinkėjau jiems nieko blogo. Atidaviau vaikams visą save. Kartu su jais dariau namų darbus, jie gaudavo vaišių, veždavau juos prie jūros, dirbau nenuilstamai, dirbdama du darbus. Visa tai dėl jų. Ir ką aš gavau?

Mano sūnus tapo atitolęs. Skambinu jam, bet jis neateina. Skambinu jam, bet jis visada užsiėmęs. Nors kitame laido gale girdžiu televizorių. Neprašau daug: penkių minučių pokalbiui, pasiteirauti, kaip laikosi mama, ir tada įjungti žinias…

Pabandyk jo ko nors paklausti – išgirsi tik: „Mama, nesikišk, pats išsiaiškinsiu, ne tavo reikalas“.

Net negalėjau įsivaizduoti, kad mano berniukas, toks man brangus, kalbės su manimi taip, lyg būčiau nepažįstamasis.

– O tavo dukra? – atsako ji pati sau, – ji lanko, taip. Bet žinai, būtų geriau, jei ji tai darytų rečiau.

Vos įėjusi, ji tuoj pat pradeda ieškoti dulkių kampuose, laido komentarus, moko mane apie gyvenimą, kaltina užmaršumu. Kartą pamiršau, kad ji man užsirašė pas kažkokį privatų gydytoją – ji ant manęs šaukė, lyg būčiau koks neklaužada vaikas.

Taip, jam rūpi. Taip, mano sveikata kontroliuojama. Bet pagarbos nėra nė lašelio.

Bet aš buvau gera dukra. Dievinau savo mamą. Bėgau pildyti kiekvienos jos užgaidos. Kai ji gulėdavo ligoninėje, gamindavau jai maistą ir po darbo jį nunešdavau. Buvo diena, kai dėl pūgos sustojo visas transportas. Ir aš tris valandas ėjau per pusnis, kad tik jai atneščiau ką nors karšto.

Kai mano mama apkurto ir beveik apako, aš tapau jos akimis ir ausimis. Visiška jos atrama.

Aš tikrai buvau gera dukra. Bet augindama savo vaikus, turbūt kažką praleidau…

Bet kaip atsitiko, kad, turint tokį pavyzdį, užaugo vaikai, kurie nesugebėjo vertinti ir nejautė ribų?

Garsus amerikiečių psichoanalitikas Jamesas Hollisas išreiškė vieną svarbią mintį: bet kokių artimų santykių pagrindas yra ne tik meilė, bet ir mūsų požiūris į save. Būtent tai formuoja, kaip su mumis elgsis kiti.

Atidžiai įsižiūrėję į šią istoriją, pamatysite: moteris įpratusi prisitaikyti, aukotis, įtikti – pirmiausia mamai, o dabar – vaikams. Ji parodė, kad yra pasirengusi ištverti viską. Ir vaikai tai jautė. Ir jie su tuo susitaikė: mama ištvers bet kokį grubumą, pakels visus įžeidimus. Ji atleis ir nenusisuks.

Ir čia svarbi išvada: su mumis elgiamasi ne taip, kaip mes elgiamės su kitais, o taip, kaip leidžiame būti elgiamasi su mumis.

Didžiąja dauguma atvejų artimųjų nepriežiūra yra tiesioginė to pasekmė, kad žmogus negerbia savęs. Nevertina savo ribų. Ištveria, tyli, praryja – ir taip aiškiai parodo: tai įmanoma.

Tema nėra paprasta. Tačiau galbūt ji yra viena svarbiausių tiems, kurie nori ne tik būti artimi savo artimiesiems, bet ir kurti pagarbius, sąžiningus ir lygiaverčius santykius.

Yra apie ką pagalvoti…